fbpx

Drabužių kuriama laisvė, kuomet tik pakilęs iš lovos, gali drąsiai eiti tiesiai į miestą – šį universalų konceptą pristato dizainerė Lauryna Tamošaitytė ir jos ženklas Napping Bear. Savo vidinį vaiką išlaisvinusi kūrėja žaidžia spalvomis, grafikos elementais ir natūraliomis medžiagomis, kurdama tvarų, pozityvia estetiką nešantį mados ženklą.

Kas užšifruota už Napping Bear ženklo pavadinimo? Galbūt jis slepią savitą istoriją? 

Greičiausiai niekas saldžiau už meškas nemiega. Pirma ženklo idėja buvo sukurti tokius laisvalaikio ir miego drabužius, kuriuose gali begėdiškai drybsoti, miegoti  ir tinginiauti. Kitas aspektas, kadangi patį ženklą sugalvojau per pirmąjį karantiną, daug laiko praleidau su savo šuniu, kuris kaip tikra meška turi ne vieną saldaus snaudimo pozą. Ir, aišku, yra rudas lygiaplaukis retriveris. Tikra meškos asociacija. 

Tavo ženklo kuriami drabužiai turi ryškias asociacijas su miego apranga? Ar apskritai brėžtum aiškią ribą tarp miego aprangos ir stiliaus elementų, kuriais galima puoštis ne tik namuose? 

Manau, jau kuris laikas ta riba tarp miego-nemiego drabužių nyksta ir tai labai džiugina.  Nežinau iš kur atėjo tas įsitikinimas, kad namų drabužiai turi būti senai nebenešiojami drabužiai – tarsi paskutinis senų marškinėlių pasispardymas. Savo prekinį ženklą pradėjau vien su moteriškomis pižamomis, o jos buvo tik apie miegą, lėtus rytus, savęs palepinimą ir miego rutinos kūrimą, kuris įkvėptų ir kitus rūpintis savimi. Net namuose, kai niekas nemato, atrodyti gražiai. Tačiau ne iš vieno kliento išgirdau: „Uoj čia tai ne pižama – čia į miestą reikia eiti“! Tai paskatino patobulinti savo kurtus modelius, raštus ir iš visiškų pižamų išleisti patobulintą, laisvalaikio komplektų kolekciją  su kuria gali lėkt ir į miestą ir ramiai į lovą. Smagi ta laisvė, kai iš lovos gali eiti tieisiai į brunch’ą.

Napping Bear kurti drabužiai išsiskiria unikaliais raštais, grafikos elementais. Ar pati juos kuri? Kaip atrodo šis procesas?

Pačioje pradžioje pradėjau dirbti su kitų iliustratorių sukurtais raštais, buvo lengviau atsirinkti ir panaudoti jau egzistuojantį raštą. Visgi vėliau pradėjau pati matyti, kokio rašto, kokių spalvų ar formų noriu. Pasigilinus į techninę pusę supratau, kad tai nėra taip sudėtinga, o  sudėtingiausia yra sugalvoti ir vizualizuoti, kaip raštas ir elementai atrodys ant drabužio. Pats procesas prasideda nuo idėjos,  dažniausiai atsisėdu dirbti prie raštų, kai jau turiu bent minimalų įsivaizdavimą, kaip viskas turėtų atrodyti. Tad visas kūrybinis procesas vyksta galvoje, stebint aplinką, dirbant kitus darbus. Jaučiu įkvėpimą žiūrint filmus, klausant muzikos ir viskas kaupiasi galvoje, kol galiausiai prisėdu prie planšetės ar kompiuterio ir pradedu piešti. Vėliau viską reikia paversti į pasikartojantį raštą ir siųsti spaudai pavyzdžiams. Dažniausiai ant  drabužių nugula ne visi raštai – daug jų lieka nepanaudoti, gal kitai kolekcijai, o gal tiesiog ne drabužiui. Svarbu iš savęs išleisti viską, kas susikaupę, išpiešti ir pripiešti visokių nesąmonių, nes vėliau gimsta tai, kas džiugina ir tikrai pajauti, kad this is it

Kaip renkiesi spalvas, kurias naudoji savo kūryboje?

Nesivaikau tendencijų ir nesistengiu pritapti prie to, kas šiais metais madoje. Daugeliui tvarių verslų tai dažniausiai nebūna rodiklis. Spalvas ar jų derinius matau gamtoje, mieste, žmonėse, filmuose ar tiesiog atsitiktinumuose. Jas dažniausiai nusifotografuoju ar pasidarau savotišką mental picture, vėliau iš to gimsta koks nors spalvų derinys ar raštas. Kaip pavyzdžiui, vyriškas komplektas ocean – tamsiai mėlynos ir oranžinės spalvų derinys atsirado po banglenčių stovyklos Portugalijoje, kai gyli tamsi mėlyna vandenyno spalva surezonavo su oranžinėm banglentėm. Viskas slypi paprastuose dalykuose, tereikia juos pamatyti. 

Kaip manai, kas daro didžiausią įtaką tavo estetikai, kurią galima stebėti ir kiekviename Napping Bear kūrinyje?

Paskutinius šešerius metus dirbau rinkodaroje, tad teko dirbti tiek agentūroje, tiek su prekiniais ženklais. Mačiau visko ir patyliukais vis tiek svajodavau apie savo verslą. Galiausiai sugalvojau grįžti prie šaknų ir kurti drabužių prekinį ženklą. Padariau eksperimentą ir paleidau savo vidinį vaiką kurti. Išėjo toks stiprus ir ryškus ženklas, kuriuo džiaugiuosi ne tik aš, bet ir vis didėjantis snaudžiančių meškų būrys Europje ir JAV. Visada turėjau savitą estetiką, turiu netgi posakį, kad čia tikrai Lauryniška estetika, tad visa prekinio ženklo vaizdas ir ateina iš manęs ir greičiausiai mano vidinio vaiko.

Papasakok, kaip atrodo tavo kūrybos erdvė? Ar joje vyrauja tvarka, ar savitas kūrybinis chaosas.

Kad ir kaip norėčiau pasigirti tvarkinga studija – ji tokia būna labai retai. Visada vyrauja chaosas, daug daiktų, daug popieriukų su idėjomis, su piešiniais ir to-do sąrašais. Kūrybinė erdvė yra visiškas chaosas, tačiau kas liečia pakavimo erdvę ir ekspoziciją – čia pavyksta palaikyti tvarką. Greičiausiai dėl to, jog tai pagreitina siuntų pakavimą ir galiu grįžti prie kūrybos. 

Kokią muziką galėtume išgirsti skambant tavo kūrybos studijoje, kurioje?

Muzika padeda susikaupti ir kartais tampa įkvėpimo šaltiniu, tad mano studijoje labai retai būna tylu, o dažniausiai groja nuo Radiohead, JungleGlass AnimalsRYXGhost Poet, PalaceBeirutTame ImpalaSon Lux ir daugelis kitų. Taip pat pastaruoju metu labai džiugina ir lietuvių kūryba: Gabriele Vilickytė, Mellow Yellow DaffodilsGarbanotas ir kiti.

Ar galėtum užsiminti apie planus, kurie sukasi mintyse, kalbant apie ateinančius metus?

Taip, dabar vyksta smagiausia dalis – kuriu naują kolekciją, kuri jau greitai pasirodys. Dabar mano pagrindiniai klientai vyrai, tad šiais metais stipriai pasiruošusi papuošti vyrus, kurie, kaip žinia, dažnai neturi didelio pasirinkimo, kalbant apie tvarią madą ir lino audinį. Taip pat planuose daugiau laisvalaikio kostiumėlių moterims ir mini suknelės vasarai.  

Ar Lietuvoje tarp dizainerių jauti bendruomeniškumo jausmą? Ar tarpusavyje kalbatės, diskutuojate apie kūrybą?

Kadangi tarp Lietuvos dizainerių sukuosi jau ne pirmi ir ne antri metai, galiu pasakyti, kad situacija šiek tiek pasikeitė. Per pastaruosius metus tas bendruomeniškumo jausmas sustiprėjo. Anksčiau jautėsi daug konkuravimo, kopijavimo ir slėpimo. To dabar, galima sakyti, nebematau. Net atvirkščiai stebiu,  kad dizaineriai nori kolaboruoti, nori dalintis ir džiaugtis kūrybiniu procesu su kitais.