fbpx

Juvelyrės Rūtos Lapienytės kūrybos erdvėje susijungia savitas chaosas ir tyla, kuriai čia neretai teikiama pirmenybė. Studijoje gimstantys juvelyrikos objektai, pažymėti pačios Rūtos piešta besišypsančia širdele, kuria savitą estetiką ir primena, kad gyvenime į viską nereikia žvelgti per daug rimtai.

Rūta, ar sprendimas koncentruotis būtent į juvelyrikos dizainą buvo nuosekliai apgalvotas ir strategiškas, ar visgi kūrybos kryptį pasirinkai spontaniškai?

Manau, jog prie juvelyrikos priėjau savaime – išbandydama daug įvairių sričių. Kūrybinėje ir meniškoje aplinkoje buvau nuo pat pirmos dienos mokykloje. Jau pradinėse klasėse buvau supažindinta su keramika, skulptūra, grafika, tapyba. Per gyvenimą dar teko išbandyti ir analoginę fotografiją, o dar vėliau, paauglystės egzistenciniai gyvenimo prasmės klausimai mane nuvedė į poezijos ir prozos rašymą.

Pabaigusi mokslus 5 m. dirbau nuostabiame startuolyje, kitaip sakant – ofisinį darbą. Tuo pat metu, norėdama save realizuoti kūryboje (kadangi darbe man to labai trūko), sukūriau savo drabužių prekės ženklą „Tegul Bėga“. Tai drabužiai su mano pieštais paveikslėliais. Visgi širdis jautė, jog ir tai nebuvo mano tikrasis kelias – ieškojau toliau. 

Kadangi giminėje yra/buvo ne vienas juvelyras, teko ne kartą matyti juvelyrikos kūrimo procesą, todėl, nieko nelaukusi, nusprendžiau išbandyti. Mano draugų rate daug menininkų ir žmonių, kurie tobulina vieną ar kitą amatą. Net ir mano vyras yra tatuiruočių meistras, tad gyvenimo būdas, kai nuolat tobulini savo įgūdžius ir sieki tikslų vienoje srityje, mane visada labai žavėjo. Visuomet norėjau išmokti amatą, tad taip ir atsidūriau čia – juvelyrikos srityje.

Ar tavo kuriamos juvelyrikos objektai atspindi tavo asmeninį stilių, individualiai puoselėjamą estetiką?

Taip. Ir nemanau, kad gali būti kitaip. Kiekvieno menininko ar kūrėjo kūrinys gimsta jo galvoje, o vėliau – rankose, todėl bet kuris menininis objektas man atrodo kaip pačio menininko minčių materializavimas ar pratęsimas. Todėl, manau, kad mano juvelyrika tikrai atspindi mano stilių ir estetiką. Žiūrėdama į savo kūrinius visada galiu prisiminti tą gyvenimo tarpsnį, kai sukūriau vieną ar kitą papuošalą, kas mane inspiravo, apie ką galvojau, kas man tuo metu buvo gražu. Tai tik dar vienas įrodymas, kad žmonės nuolat keičiasi – tobulėja ir įgauna skirtingų patirčių.

Širdies forma – tavo prekės ženklo logotipas bei kūryboje atsikartojantis motyvas. Ar gali pasidalinti, kaip šis tradiciškai romantiką simbolizuojanti forma tapo tavo ženklo dalimi?

Mano dabartinis logotipas sukurtas dar „Tegul Bėga“ ženklo laikais ir buvo siuvinėjamas ant marškinėlių ir tamprių. Nuo tada ši širdelė man tapo vienu iš mėgstamiausių mano piešinių, kurtų sibolių simbolių. Kuriant juvelyriką reikia turėti vadinamą vardoženklį – ženklą, kurį turi įmušti į kiekvieną savo kūrinį. Todėl kai reikėjo jį pasirinkti – net nesuabejojau, jog tai bus ši širdelė. Jos rami šypsena man primena, jog gyvenimą mes galime rinktis labiau džiugų ir linksmą, nei niurų ir nelamingą. Nereikia į viską žiūrėti per rimtai, nes net ir tai praeis… Šypsenos metodas man puikiai veikia kūryboje. Jei dirbant ir galvojant apie tuoj gimsiantį kūrinį norisi šypsotis, vadinasim, aš teisingame kelyje.

Papasakok, kaip atrodo tavo kūrybos erdvė? Ar joje vyrauja tvarka, ar savitas kūrybinis chaosas.

Labiau savitas kūrybinis chaosas, kuomet apie tam tikrų daiktų paskirtį ir jų buvimo vietą žinau tik aš pati. Sukurti vieną juvelyrikos papuošalą kartais prireikia keliasdešimties įrankių, todėl idealią tvarką ir švarą palaikyti tikrai sunku. Draugai pamatę mano darbastalį klausia: kas čia per kosmosas? Todėl kartais savo darbo vieta vadinu space station :))

Kol kas koncentruojuosi į dirbtuvių funkcionalumą, tikrai ne į estetinį grožį. Ateityje, atėjus laikui ir susidarius galimybėms, svajoju įsirengti ir vizualiai patrauklią kūrybos studiją.

Kokią muziką galėtume išgirsti skambant tavo kūrybos studijoje, kurioje?

Oi… Su muzika kol kas dar nesukūriau glaudaus ryšio. Kad ir kaip būtų keista, muzikos klausausi labai mažai. Esu iš tų saujelės žmonių, kurie vis dar klausosi radijo. Kaip ir priklauso juvelyrams – „Gold fm“ 🙂 Jei rimčiau, labiau mėgsta tylą. Įvairūs garsiniai dirgikliai man dažnai trukdo susikaupti, o per garsi ar netinkama muzika labiau išvargina, nei inspiruoja. Jei jau klausausi muzikos tai labiausiai patinka senesnių laikų muzika, šiuolaikinių pop kūrinių jau nebelabai suprantu.

Kokiai juvelyrikos akcentais dažniausiai pasipuoši pati? Ar daugiausiai dėvi savo kurtus darbus ar mėgsti stilistiškai eksperimentuoti ir su kitų kūrėjų darbais?

Nešioju daug auskarų ir žiedų. Vasarą labai mįgstu ir grandinėles su pakabukais, tačiau jau daug metų dėviu tuos pačius – mylimus. Čia tikriausiai labai tinka posakos batsiuvys be batų. Taip nutiko ir man.

Žinoma, turiu savo kurtų papuošalų, tačiau juos užsidedu tik ypatingomis progomis. Dirbant tokį darbą pasipuošti tenka retai, tik laisvalaikiu, kurio neturiu labai daug. Visgi nuo pat paauglystės labai mėgstu eksperimentuoti su apranga ir aksesuarais, todėl kai tik yra proga neriu į eksperimentus.

Ar galėtum užsiminti apie planus, kurie sukasi mintyse, kalbant apie ateinančius metus?

Daugiausia mintys sukasi apie naujus kūrybinius objektus, naujus įrenginius, kurie leistų patobulinti kūrybinį procesą, palengvintų darbą. Norint būti juvelyru ir turėti savo kūrybines dirbtuves reikia nemažai investuoti į įrangą, todėl per šiuos metus labai tikiuosi pasistūmėti šioje srityje.

Apie kūrybines idėjas jau net nekalbu – nuo jų skauda galva. Labai norisi jas realizuoti ir parodyti pasauliui, tačiau kartais atrodo, kad 24 valandų paroje nebeužtenka.